Nijolė Krupickienė:
– Man užtenka pasižiūrėti per televiziją transliuojamas mišias. Manau, kad dabar, kai tiek daug žmonių serga koronavirusu ir tiek daug miršta nuo jo, tikrai būtų neprotinga atidaryti bažnyčias. Kad ir leistų lankytis, aš tikrai ten neičiau. Pastarąjį kartą bažnyčioj buvau per Žolinės atlaidus, daugiau nebeinu, saugausi. Raginu saugotis ir savo artimuosius. Jei būtų atidarytos bažnyčios, stengčiausi juos prilaikyti, kad ten nesilankytų.
Suprantu dvasininkus. Kai žmonės nelanko bažnyčių, jie nesurenka aukų, o visokius mokesčius tai reikia mokėti. Tad gal ir dėl to buvo nutarta per karantiną atverti bažnyčias.
Rolandas:
– Galimybės lankytis bažnyčioje man netrūksta dabar, netrūko ir anksčiu. Esu netikintis, tad į bažnyčią lig šiol eidavau tik reikalui prispyrus – per laidotuves ar metines. Jei neklystu, pastarąjį sykį bažnyčioj buvau prieš 2 metus.
Vyskupai tikrai neatsakingai būtų pasielgę, jei būtų atvėrę maldos namus. Neturėtų taip būti. Jei bažnyčios ir būtų atidarytos, o man pažįstami žmonės į jas eitų, turbūt nieko nesakyčiau. Eiti ar ne – kiekvieno pasirinkimas. Bet geriau būtų, kad rinktųsi atsakingai.
Daiva Pilvinienė:
– Man bažnyčios tikrai trūksta. Nors melstis galima visur, bet nuėjęs į bažnyčią randi kitokią atmosferą, o ir jausmas apima kitas.
Iki pandemijos į bažnyčią eidavau kas sekmadienį. Dabar tokios galimybės nebeturime, tad televizoriuj mišias stebėjau per Kalėdas. Tai, aišku, ne tas, kas gyvos mišios.
Jei bažnyčios būtų atvertos, eičiau ir dabar, siaučiant pandemijai. Turbūt neičiau tada, kai į bažnyčias priguža labai daug žmonių, tarkim, sekmadienių vidudieniais, bet nueičiau vidury savaitės, galbūt vakarais. O štai pagyvenusius savo tėvus nuo bažnyčios lankymo stengčiausi atkalbėti. Suvokiu, kad jiems ten nebūtų saugu.
Andrius Dubinskas:
– Bažnyčios man netrūksta. Esu įsitikinęs, kad Dievas gyvena ne bažnyčioje, o kiekvieno tikinčiojo širdy. Manau, kad jei Dievą ir galima rasti kurioje nors bažnyčioje, tai tikrai ne visose.
Vyskupų parodytą norą atverti bažnyčias aš laikau labai neatsakingu. Man atrodo, kad tvirtinimas, jog žmonės itin trokšta dabar, per pandemiją, ateiti į bažnyčias, yra melas. Gerai, kad aukštieji kunigai pagaliau suvokė, jog žmonės ne tik nesiveržia į bažnyčias, betgi dar labiau saugosi ir visokių kitokių susibūrimų.
Algimantas:
– Atvirai pasakius, lankymosi bažnyčioje nepasigendu, pasižiūriu per televiziją transliuojamas mišias. Esu įsitikinęs, kad dabar ne ta situacija, kad negalėtume išsiversti be bažnyčios. Man sunku įsivaizduoti, jog atėjus į bažnyčią būtų galima išlaikyti būtinus atstumus, kad vieni nuo kitų neužsikrėstume. Jei jau leistų rinktis, esu įsitikinęs, į bažnyčias eitų ne 5, ne 10, o gerokai daugiau žmonių.
Pats aš bažnyčioj buvau prieš kokį pusmetį, viską sumaišė toji korona. Ne tik į bažnyčią, daug kur nebeinu. Nors mano krikšto tėvas buvo dabar jau miręs klebonas, kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią nebuvau įpratintas.
Ką dar manau? Jei vyskupai nebūtų persigalvoję ir bažnyčios būtų tapusios atviros, tikiu, kad daug žmonių į jas būtų rinkęsi ir taip būtų dar padidėjęs pavojus užsikrėsti.
Gražina Jurkšaitienė:
– Dabar, per pandemiją, bažnyčios man netrūksta. Jei susimanau, užsidegusi žvakę pasimeldžiu namuose. O jei ir būtų bažnyčios atviros, aš tikrai į jas neičiau. Neičiau dėl savojo saugumo, dėl sveikatos.
Pajutau, kad nemažai mano pažįstamų jaučiasi nuskriausti dėl to, kad bažnyčios uždarytos. Ne iš vieno girdėjau, kad Dievo namuose korona jų nepuls. Nepritariu tokioms kalboms.
Jei jau matyčiau, kad man brangūs žmonės veržiasi eiti į bažnyčią, tikrai stengčiausi juos nuo to atkalbėti. Nuo bažnyčios lankymo atkalbėjau ir savo mamą. Ji irgi man įrodinėjo, kad bažnyčioj virusai nesiaučia, bet dabar, matau, susivokė.
