Žmogus žengteli atgal ir sustoja per saugų atstumą, nesipiktina. Ką padarysi, senolė, jai labai reikia.
Iš to, kaip bobulytė pradeda kalbą, suprantam, kad aptarnaujančią vaistininkę okupavo ilgam.
„Dabar paklausykit, kas man yra. Aš jums viską apsakysiu nuo pradžių, tada jūs man skirsit vaistus“, – kažkaip įsakmiai ir neginčytinai žodžius beria ji. Iš jos povyzos galima spėti, jog kadaise ji galbūt buvo didelė viršininkė.
Į vaistininkės priminimą, kad vaistus skiria gydytojas ir šiam, o ne jai, derėtų sveikatos bėdas išsakyti, klientė nė nesureaguoja. Tik dar kartą įsakmiai paliepia klausytis. Atidžiai. Kad įsigilintų ir suprastų negalavimų priežastį. Antraip kaipgi tinkamų vaistų duos?
„Pakvietė mane pusseserės vyro dukterėčia. Tokį balių ištaisė! Stalas lūžo, kaip neragausi? Ir to dėjausi, ir ano. Turi moteriškė nagus virtuvei, oi turi. Vyniotiniai naminiai, aukščiausios rūšies šoninės, įdaryti slyvom ir kiaušiniu. Kitas iš karkos, keptas. Trečias su jautienos faršu susuktas. O mišrainės! Žinot, į baltąją gal per daug kiaušinių buvo įdėta, taip rupiai pjaustytų, semi šaukštu ir įvirsta visas ketvirtis trynio, bet, sako, čia toks receptas...“
„Atsiprašau, jūs apie negalavimus sakykit“, – giminaitės maisto apžvalgą bando nutraukti vaistininkė.
Bobulytė pasipiktina. Kodėl šioji neturi kantrybės? Kaip supras, kur bėda, jei nesiklauso? Ir toliau aiškina, kas prieš savaitę svečiuojantis ant stalo buvo, ką su pakartojimu valgė, ko tik paragavo, ką savo vyrelio lėkštėn krovė.
Dar išvardija žuvies patiekalus, pakomentuoja, kuris per sūrus, o kuriam aštrumo trūko. Tada žygis į rūkytų gardėsių karalystę, sako, sukrimtusi ringę kalmaro ir kelis aštuonkojų čiuptuvus, tie buvę pernelyg „užčilinti“.
O jau kai karšto patiekalo eilė atėjo, sudorojo ir balandėlį su padažu, ir pikantišką rūkytos elnienos suktinuką.
Bobulytei kalbant vaistinėje eilė ilgėja. Ir visi girdim tą kulinarinį ekskursą. Kai kas net seiles ryja. Mat šnekančioji gan vaizdžiai visa apsako.
„O dabar visą savaitę viduriai nelaiko“, – galiausiai tokiu pat garsumu išpyškina ir reikalą.
Dar priduria ir apie pilvo pūtimą, nupasakoja su garsu išeinančių dujų kvapą, apibūdina ir išmatų smarvę, nes, jos įsitikinimu, vaistinei tas faktorius gal svarbus, gal geriau supras, kuo gydyti?
„Vos tik ką burnon – ir lekiu“, – tada eina kalba, kiek kartų ir po kiek žarnų turinio laukan išeina.
Vaistininkė bobulytei išsamiai aiškina, kas jos organizmui galėjo atsitikti. Nuo sunkių ir kaloringų, dar ypač gausiai vartotų valgių galėjo sutrikti kasa, kepenys, skrandis, o viso virškinamojo trakto sudirginimo baigtis – ir viduriams blogai.
„Man pilvo uždegimas pasidarė! Štai kas!“ – išsipasakojusi sau diagnozę nusistato klientė. Tada liepia duoti vaistų nuo to uždegimo.
Vaistininkė skėsčioja rankom, ji juk ne daktaras, siūlo anglies, šioji bent jau nepakenks, o didelis šansas, kad nuo apsirijimo ir padės. Svarbiausia, bent jau parą nieko nevalgyti, o paskui pradėti nuo džiūvėsių.
„Tik džiūvėsiai? Bet kaip taip gali būti? Ten viską valgiau ir nieko, o dabar net ryžių paplotėlį suvalgius pilvas nelaiko? Duokit man rimtų vaistų, nes valgyt baisiai noriu“, – reikalauja.
Vaistininkė dar pasiūlo „Smektos“, dar pataria išsivirti kisieliaus iš linų sėmenų. Šis esą suteiks sotumo jausmą.
Bobulytė šios nė neklauso, vėl leidžiasi į pasakojimą ką valgo, būdama sutrikusiais viduriais, ir kaip tas maistas nueina perniek.
„Jūs manęs paklausykit...“ – vaistininkė vėl kartoja padėti galinčias priemones.
Vaistininkės kantrybė auksinė. O gal per pandemiją užsigrūdino? Gal dažnas dabar, kai gyvai pas daktarą patekti sunkiau, geriau atpėdina į vaistinę ir čia išsipasakoja reikalaudamas gydymo?