„Ką čia išsigalvojat? Čia ne gastroenterologinis. Galiu duot nebent migdomųjų“, – skundus nutraukia seselė.
„Patepkit „zelionke“ kateterio įvedimo vietą, ištino, paraudo, supūliuos“, – prašau pro šalį lekiančios medikės. Mat tos čia nešasi lyg viesulai, ligonių gausybė, o seselių tik dvi.
Šioji seselė geraširdė, sako, vidaus ligų skyriui turėti „zelionkės“ nepriklauso. Net spirito kompresui nėra.
O tai ką daryt, jei dūrio vietoj uždegimas? Teisinuosi – silpnas imunitetas, toks organizmas, mažiausias įdrėskimas dvi savaites gyja...
Sesutė supratinga, iš kažkur gauna šlakelį spirito ir uždeda kompresą, bet paaiškina, kad pagal naują tvarką tokių stiprios dezinfekcijos priemonių turi tik traumatologijos skyrius.
O šitas skyrius ką turi?
„Antibiotikai, raminamieji ir dar šis tas“, – šypsosi medikė.
Sesučių, naujoviškai vadinamų slaugytojom, tik dvi, užtat sanitarių personalas – oho! Ir jis kažkaip ypatingai „išdresuotas“.
Ketvirtą ryto, kai negalių nukamuotos tik imam snausti, atsilapoja durys, plykst užsidega šviesa ir dvi sanitarės sukomanduoja susitvarkyti spinteles.
Keliam nuo pagalvių apspangusias galvas, miegai išsilaksto, skausmai grįžta.
Viena atėjūnė kitai sukomanduoja atidaryti langą, esą tvanku.
Choru rėkiam: „Ne!“ Plaučių uždegimai, esam šlapios nuo prakaito. Be to, palikta atvira orlaidė.
Sanitarės išlekia, palieka šviesą ir atlapotas duris. Skersvėjis nežmoniškas. Tenka ropštis iš lovos, gesint šviesą, uždaryt duris.
Ryte apie 8 valandą su ta pačia misija apžiūrėt spintelių į palatą įplaukia vyresnioji sesuo. Šypsodamasi klausia, kaip miegojom. Pasiskundžiam.
Su ta pačia aktorine šypsena paklausia, tai iki kelintos bevelytume miegot.
Bent jau iki 6-ių, kai ateis vaistų leist. Ir įsivaizduojam, kad reikalą sutvarkėm.
Pasirodo, nesutvarkėm. Visas 11 dienų, kol gulėjau ligoninėje, kartojosi viskas lygiai taip pat ir dar blogiau: sanitarės įlėkdavo dukart per parą, prieš vidurnaktį ir ketvirtą ryto. Uždega šviesą, jei nespėjam surėkt, atlapoja langą (o lauke nulinė temperatūra), perspėja susitvarkyti spinteles ir būtinai palieka atviras palatos duris.
Ryte vyresniosios plastmasinė šypsena ir klausimas, kaip miegojom, skamba lyg pasityčiojimas. Už jos nugaros stovinčios sanitarės replikuoja: „Visąnakt miegot užsimanė. Ir taip nieko neveikia, per dienas lovoj drybso.“ Jų manymu – sirgti yra pramoga.
Pirmom dienom neturiu jėgų ginčytis, kai šiek tiek atkuntu – bandau aiškintis, kodėl sąmoningai kenkia ligoniams. Atkerta: tokia tvarka. Logiškai mąstant, tvarka turėtų tarnauti paciento gerovei...
Bandau gražiuoju susitarti, kad personalas uždarinėtų palatos duris, skersvėjai juk. Neuždarinėja. Klausiu: kodėl? Sako, skubam. Bandau ir piktuoju: kai tik skersvėjis, garsiai šaukiu nepalikt durų valioj. Jokios reakcijos.
Atveža nevaikštančią, jau nebekalbančią senutę, ta kvėpuoja tik su deguonies kauke. Prie jos budi artimieji: ir vandens paduoda, ir sauskelnes pakeičia. Bet vėlų vakarą sauskelnes tenka keisti sanitarėms. Scenarijus įprastas: orlaidė atvira, durys atlapos, senolę nukloja, apnuogina grynai ant skersvėjų.
„Išgyvenimo stovyklėlė“, – sunkiai serganti kaimynė iš kairės dar bando juokauti.
Ant vyrų palatos, tos, kur vos krutantys ligoniai, atsiranda raudonas šauktukas: karantinas. Įsisuko virusinė infekcija. Suprantam, kad skersvėjai padarė savo juodą darbą.
Gaunu milžiniškas dozes antibiotikų, bet jaučiu, kad kabinasi sloga, kaimynė iš dešinės irgi ima kosčioti.
Gydytoja per vizitaciją tiesiai šviesiai rėžia: „Kažkiek apgydėm, tyrimai dar rodo uždegimą, bet dabar jums geriausia važiuoti namo, matot, koks čia konvejeris...“
Suprantu, kad skersvėjų tvarka – ne gydytojos, o geležinės vyriausiosios sesers rankose. Atsiprašau, pagal dabarties standartus: slaugytojos.